Kaip viskas prasidėjo ir ką teko išmokti per ketvirtį amžiaus
Kai prieš 25 metus pradėjau dirbti televizorių remonto dirbtuvėje, pasaulis buvo visiškai kitoks. Kineskopiniai televizoriai svėrė dešimtis kilogramų, o jų gedimus dažniausiai galėjai nustatyti net iš kvapo – degusių rezistorių ar kondensatorių aromatas buvo tikras klasikas. Šiandien, žvelgdamas į plonus kaip popieriaus lapas OLED ekranus, kartais net neįsivaizduoju, kaip greitai viskas pasikeitė.
Per šį laikotarpį teko remontuoti tūkstančius įrenginių – nuo senųjų „Horizont” ir „Šilelis” modelių iki naujausių Samsung ir LG išmaniųjų televizorių. Kiekvienas dešimtmetis atnešdavo naujų technologijų, naujų iššūkių ir, žinoma, naujų gedimų tipų. Bet viena išliko nepakitusi – žmonių noras sutaupyti ir suremontuoti, o ne išmesti bei pirkti naują.
Kineskopinė era: kai remontas buvo tikrai apsimokantis
Iki maždaug 2005-ųjų metų dauguma televizorių buvo kineskopiniai. Juos remontuoti buvo ir lengviau, ir sunkiau vienu metu. Lengviau – nes elektronika buvo paprastesnė, schemos dažnai prieinamos, o komponentai standartizuoti. Sunkiau – nes reikėjo dirbti su aukšta įtampa (iki 25-30 tūkstančių voltų), o pats kineskopas buvo pavojingas daiktas.
Dažniausias gedimas būdavo maitinimo blokas. Išpūsti kondensatoriai, perdegę rezistoriai, sugedę tranzistoriai – tai buvo kasdienybė. Ypač dažnai gedė pigūs kinų gamybos televizoriai, kuriuose taupydavo ant kiekvieno komponento. Bet net ir kokybiškas Sony ar Panasonic kartais ateidavo su panašiomis problemomis.
Įdomus faktas – daugelis kineskopinių televizorių gedimų būdavo susiję su dulkėmis. Žmonės niekada jų nevalydavo viduje, o per 5-10 metų ten susikaupęs dulkių sluoksnis veikdavo kaip šiluminis izoliatorius. Komponentai perkaitdavo ir gedė. Paprastas išvalymas kartais pratęsdavo televizoriaus gyvenimą dar keliems metams.
Plokščiųjų ekranų revoliucija ir nauji galvos skausmai
Apie 2006-2008 metus prasidėjo tikra revoliucija – LCD ir plazminiai televizoriai. Prisimenu, kaip pirmąsyk atsinešė žmogus 32 colių LCD televizorių – buvau nustebęs, kad jį galima panešti viena ranka. Bet greitai paaiškėjo, kad šie stebuklai turi savo specifiką.
Plazminiai televizoriai, nors ir davė puikų vaizdą, turėjo vieną didžiulę problemą – jie degė. Ne perkeltine prasme, o tiesiogine. Maitinimo plokštės dažnai užsiliepsnodavo dėl prastos konstrukcijos. Ypač tam buvo linkę LG ir Samsung plazminiai modeliai iš 2007-2010 metų. Teko matyti ne vieną atvejį, kai žmonės grįžo namo ir rado sudegusį televizorių.
LCD televizoriai buvo saugesni, bet turėjo kitą problemą – apšvietimas. Pirmieji modeliai naudojo CCFL lemputes (kaip senuose kompiuterių monitoriuose), ir jos gesdavo. Ekranas veikdavo, bet vaizdas būdavo toks tamsus, kad beveik nieko nematyti. Lemputės keitimas buvo sudėtingas procesas – reikėdavo išardyti visą ekraną, o viena klaida galėjo reikšti sudaužytą LCD matricą.
LED era ir paslaptingos juostos ekrane
Kai atsirado LED apšvietimas, atrodė, kad daugelis problemų išsispręs. Iš dalies taip ir buvo – LED diodai tarnavo ilgiau nei CCFL lemputės. Bet atsirado naujų bėdų.
Viena dažniausių problemų – horizontalios ar vertikalios juostos ekrane. Dažniausiai tai būdavo susijęs su LED juostų gedimu. Ypač tam buvo linkę Samsung televizoriai iš 2012-2015 metų. Problema ta, kad LED juostos dažnai parduodamos tik komplektais, o jų kaina galėjo siekti 30-50% naujo televizoriaus kainos.
Čia ir prasidėdavo dilema – ar verta remontuoti? Mano patirtis rodo, kad jei televizoriui mažiau nei 5 metai ir jis yra bent vidutinės klasės (ne pats pigiausias), tai verta. Bet jei tai pigus kinų televizorius, kuriam jau 6-7 metai, tai dažnai ekonomiškai neapsimoka.
Kitas dažnas gedimas – maitinimo plokštės. Ypač po audros ar įtampos šuolių tinkle. Čia patarimas visada tas pats – naudokite įtampos stabilizatorių ar bent jau kokybišką ilginamąjį su apsauga. Tai gali sutaupyti šimtus eurų remontui.
Išmanieji televizoriai: kai programinė įranga tampa problema
Pastaraisiais metais vis dažniau susiduriu su problemomis, kurios visiškai nesusijusios su elektronika. Televizorius fiziškai sveikas, bet programinė įranga užstringa, lėtai veikia arba apskritai neįsijungia.
Smart TV funkcijos – tai ir palaiminimas, ir prakeiksmas. Žmonės nori Netflix, YouTube, interneto naršyklės. Bet televizoriaus procesorius ir atmintis dažnai būna per silpni normaliam darbui. Ypač tai pastebima pigesniuose modeliuose. Televizorius už 300 eurų su „smart” funkcijomis dažnai veikia prasčiau nei tas pats modelis be jų už 250 eurų.
Programinės įrangos atnaujinimai taip pat sukelia problemų. Gamintojai dažnai išleidžia atnaujinimus, kurie optimizuoti naujesniems modeliams, o senesni televizoriai po jų pradeda striginėti. Teko matyti ne vieną atvejį, kai žmogus atnaujino programinę įrangą ir televizorius tapo beveik nenaudojamas.
Mano patarimas – jei televizorius veikia gerai, neskubėkite atnaujinti programinės įrangos. Palaukite bent kelias savaites ir paskaitykite atsiliepimus internete. Jei atnaujinimas sukelia problemų, kiti vartotojai greitai apie tai praneš.
OLED ir QLED: naujausios technologijos ir jų silpnybės
OLED televizoriai – tai tikrai įspūdinga technologija. Vaizdas nuostabus, kontrastas tobulas, juoda spalva tikrai juoda. Bet yra viena didelė problema – įdegimas (burn-in). Jei ilgai žiūrite kanalus su logotipais ar žaidžiate žaidimus su statiškomis HUD elementais, tie elementai gali įsidegti į ekraną.
Gamintojai sako, kad problema išspręsta naujuose modeliuose, bet praktika rodo kitką. Vis dar ateina žmonių su OLED televizoriais, kuriuose matosi kanalų logotipai ar žaidimų meniu. Ir čia nieko nepadarysi – tai ne gedimas, kurį galima suremontuoti, tai fizinis ekrano pažeidimas.
QLED (Samsung technologija) šios problemos neturi, bet ir kontrastas nėra toks geras kaip OLED. Tai kompromisas. Jei žiūrite įvairų turinį ir dažnai keičiate kanalus – OLED puikus pasirinkimas. Jei dažnai žiūrite tuos pačius kanalus ar intensyviai žaidžiate – geriau rinktis QLED ar paprastą LED televizorių.
Ką daryti, kai televizorius sugedęs: praktiniai patarimai
Per 25 metus išmokau vieną dalyką – dauguma žmonių nežino, kaip elgtis, kai televizorius sugenda. Štai keletas praktinių patarimų:
Pirma, pabandykite paprastus sprendimus. Atjunkite televizorių nuo elektros tinklo minutei, tada vėl įjunkite. Tai gali išspręsti programinės įrangos problemas. Patikrinkite, ar gerai prijungti kabeliai. Pabandykite kitus HDMI lizdus. Skamba banaliai, bet maždaug 20% žmonių, kurie atneša televizorius „remontuoti”, iš tikrųjų turi problemą su kabeliais ar nustatymais.
Antra, įvertinkite remonto ekonomiką. Jei televizorius kainavo 300 eurų ir jam jau 6 metai, o remontas kainuotų 150 eurų – greičiausiai neapsimoka. Bet jei tai 1500 eurų televizorius, kuriam tik 3 metai, tai net 300-400 eurų remontas gali būti protingas sprendimas.
Trečia, rinkitės patikimą meistro. Deja, šioje srityje pilna nesąžiningų žmonių. Geras požymis – jei meistras iš karto telefonu bando pasakyti kainą nematęs televizoriaus, greičiausiai jis tiesiog nori gauti pinigų. Sąžiningas specialistas visada nori pamatyti įrenginį, atlikti diagnostiką ir tik tada pasakyti kainą.
Ketvirta, klauskite apie garantiją. Normalus remontas turėtų turėti bent 3-6 mėnesių garantiją. Jei meistras neduoda garantijos – bėkite šalin.
Kokius televizorius verta pirkti: įžvalgos iš remonto perspektyvos
Žmonės dažnai klausia, kokį televizorių pirkti. Iš remonto perspektyvos galiu pasakyti, kad ne visada brangiausias yra geriausias, bet pigiausias beveik visada yra blogiausias.
Samsung – patikimi, bet turi savo problemų. Senesni modeliai (2012-2015) turėjo problemų su LED juostomis. Naujesni modeliai gana patikimi, bet smart funkcijos kartais lėtai veikia. Bendra išvada – geras pasirinkimas vidutinei ir aukštai kainų kategorijai.
LG – OLED televizoriuose jie lyderiai, bet kaip minėjau, OLED turi įdegimo riziką. Jų LCD/LED televizoriai taip pat gana patikimi. WebOS operacinė sistema viena geriausių. Bendra išvada – rekomenduoju, ypač jei ieškote OLED.
Sony – brangūs, bet kokybė atitinka kainą. Teko remontuoti mažiausiai Sony televizorių proporcingai jų pardavimų skaičiui. Jei turite biudžetą – puikus pasirinkimas.
Philips – vidutinė kokybė, vidutinė kaina. Nieko išskirtinio nei gerai, nei blogai. Ambilight funkcija patinka ne visiems.
Kinų gamintojai (TCL, Hisense, Xiaomi ir pan.) – čia rizika. Kai kurie modeliai gana patikimi, kiti genda greitai. Problema ta, kad dalių jiems sunku gauti, o ir kokybė labai skiriasi tarp skirtingų modelių. Jei perkate – žiūrėkite atsiliepimus būtent apie konkretų modelį.
Kai televizorius tampa šeimos nariu: mintys apie remontą ir tvarumą
Baigdamas šį straipsnį, noriu pasidalinti mintimi, kuri man kilo per šiuos 25 metus. Televizoriai tapo vienkartiniai. Anksčiau žmonės pirko televizorių ir tikėjosi, kad jis tarnaus 15-20 metų. Dabar daugelis perka laukdami, kad po 5-7 metų pirks naują.
Tai iš dalies gamintojų strategija – jie nenori, kad jų produktai tarnautų amžinai. Bet tai taip pat aplinkos problema. Elektroninių atliekų kiekis auga eksponentiškai. Daugelis televizorių, kurie išmetami, galėtų būti suremontuoti už prieinamą kainą.
Mano patirtis rodo, kad apie 60-70% televizorių, kurie atkeliavo pas mane per pastaruosius metus, buvo ekonomiškai apsimokantis remontuoti. Bet daugelis žmonių net nebando – tiesiog perka naują. Tai suprantama – reklamos bombarduoja naujais modeliais, kainos krenta, ir atrodo, kad lengviau nusipirkti naują nei remontuoti seną.
Bet jei galiu duoti vieną patarimą – prieš išmesdami sugedusį televizorių, bent pasiteiraukite, kiek kainuotų remontas. Galbūt išgelbėsite ne tik savo piniginę, bet ir prisidėsite prie mažesnės aplinkos taršos. O jei televizorius tikrai neremontuotinas – atiduokite į elektroninių atliekų surinkimo punktą, o ne išmeskite prie konteinerių.
Per šį ketvirtį amžiaus televizorių remonto srityje mačiau neįtikėtiną technologijų evoliuciją. Nuo 50 kilogramų sveriančių kineskopinių monstrų iki beveik nematomo storio OLED stebuklų. Bet viena išliko nepakitusi – žmonių noras, kad jų įrenginiai veiktų ilgai ir patikimai. Ir kol bus tas noras, bus ir tie, kurie padės juos suremontuoti.
