Fotografijos istorija Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, prasidėjo 1839 m., kai buvo išrasta dagerotipija. Tų pačių metų vasarą buvo padarytos Verkių rūmų, esančių Vilniaus pakraštyje, nuotraukos. Po kelerių metų, 1845 m. Vilniuje atidaryta pirmoji vilniečio Rozensono ateljė, su trumpomis pertraukomis veikusi iki 1863 m. Bėgant dešimtmečiams, fotografija turėjo keletą paskirčių ir funkcijų: XIX a. 6-7 deš. buvo amatas, mažai kuo sietas su menu, XIX a. 7 deš. – XX a. 1 deš. tarnavo mokslo sričiai, XX a. 1-2 deš. įžengė į fotožurnalistikos pasaulį, XX a. 2-4 d. ypač plėtojama mėgėjų.
Keletas Vilniaus mieste veikusių fotoateljė:
- žymusis fotografas Janas Bulhakas (Jan Bułhak) (1876-1950 m.) Vilniuje gyveno 1912–1944 m. Per visą laikotarpį jis turėjo kelias fotostudijas: dab. Barboros Radvilaitės gatvėje, Jogailos g. 8, vėliau Pamėnkalnio gatvėje (pastatas neišliko), dar vėliau – prie Šv. Jurgio bažnyčios, K. Sirvydo g. 4. Pastaroji su visu archyvu sudegė;
- 1902-1922 m. Gedimino pr. ir Totorių g. kampe buvo įsikūrusi Aleksandro Jurašaičio (1959-1915 m.) ateljė. Joje mėgo fotografuotis žymūs to meto lietuviai: J. Basanavičius, J. Jablonskis, M. Biržiška, Žemaitė, P. Vileišis, J. Tumas-Vaižgantas, Lazdynų Pelėda ir kt. Po fotografo mirties studiją ir fotografavimą perėmė jo žmona ir dukra Aleksandra. Būtent ji 1917 m. rugsėjį šioje ateljė įamžino būsimuosius Vasario 16-osios Akto signatarus;
- fotografas Icikas Serebrinas (?-1904 m.) buvo žymiausias XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniaus fotografas, užsiėmęs portretų fotografavimu. Jo ateljė 1894-1904 m. buvo įsikūrusi Pilies g. 16.
Išbandyti ir pamatyti senosios fotografijos procesus iš arti galima Atvirųjų fotografijos dirbtuvių pagalba. Fotografas Gintas Kavoliūnas užsiima fotografinių procesų atkūrimu bei eksperimentais, praeiviams pasiūlo atsistoti prieš senovinį dumplinį fotoaparatą ir palaukus penkias minutes įsiamžinti momentinėje fotografijoje. Toks fotografavimo būdas vadinamas „penkiaminute“.
