Pasak archyvinių dokumentų, XVI a. pabaigoje Vilniuje dirbo 14 knygrišių, o XVII a. pirmoje pusėje jų skaičius išaugo iki 22. 1664 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras patvirtino knygrišių statutą ir taip buvo įsteigtas knygrišių cechas. Užsakovai dažniausiai būdavo bažnyčios, vienuolijos, jų mokyklos, valdovai, didikai.
Keletas įdomių faktų iš amatininkų gyvenimo:
- cecho statutas draudė įrišinėti eretiškas knygas, tad cechui priskirtos ir tam tikros cenzorių pareigos;
- knygų viršeliai būdavo apkaustomi ir metalu, todėl knygrišiai bendradarbiaudavo su auksakaliais, kad šie pagamintų dekoratyvines detales;
- knygrišių cechui taip pat priklausė ir futliarininkai, kurie iš kartono gamindavo įvairias dėžutes ir dėklus knygoms, laiškams, papuošalams, stalo įrankiams.
Metraštininko kiemelio, adresu Stiklių g. 4, istorija siekia XVI a., kur veikė Mamoničių spaustuvė. Manoma, kad čia buvo ir pirmoji Pranciškaus Skorinos (1490-1541), kuris buvo rusėnų kilmės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje visuomenės veikėjas, išspausdinęs pirmąją knygą Lietuvoje senąja rusėnų kalba, spaustuvė. Šiai spaustuvei buvo suteiktas karališkosios spaustuvės vardas. Šiame kiemelyje 1973 m. buvo pastatyta V. Krutinio sukurta skulptūra, kuri puikiai dera prie romantiškos Vilniaus senamiesčio aplinkos. Skulptūra vaizduoja žmogų, sėdintį su atversta knyga rankose.
Knygrišystė kaip amatas žinomas nuo senovės, o jos istorija beveik tokia pat sena, kaip ir pačios knygos kelias. Sostinėje įsikūrusi Vilniaus knygrišių gildija vienintelė plėtoja knygrišystės amatą, kelia knygrišio profesijos statusą. Šiuo metu gildija vienija apie 20 narių ir yra įsikūrusi Vilniaus universiteto bibliotekos patalpose, Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriaus dirbtuvėse, kur senąsias knygrišystės tradicijas tęsia ir puoselėja profesionalus meistras Sigitas Tamulis.
